1, 2. a) Kokią neteisybę patyrė Nabotas ir jo sūnūs? b) Apie kokias dvi savybes pakalbėsime šiame straipsnyje?

ĮSIVAIZDUOK tokią situaciją. Doras žmogus apkaltinamas baisia piktadarybe. Liudytojai, visų žinomi netikėliai, tvirtina girdėję jį keikiant Dievą ir karalių. Tai, aišku, melas. Didelei žmogaus namiškių ir draugų nuostabai jis pasmerkiamas mirti. Koks nusivylimas turi apimti tuos, kurie myli teisingumą, matant, kaip nuteistasis ir jo sūnūs užmėtomi akmenimis! Tiesą sakant, šis pasakojimas neišgalvotas. Tokią neteisybę teko patirti ištikimam Jehovos tarnui izraelitui Nabotui, gyvenusiam karaliaus Ahabo valdymo metais (1 Kar 21:11–13; 2 Kar 9:26).

² Šiame straipsnyje pakalbėsime ne tik apie atsitikimą su Nabotu, bet ir apie tai, kokią klaidą padarė vienas pirmojo amžiaus krikščionių bendruomenės vyresnysis. Iš šių Biblijos pasakojimų matysime, kad jeigu norime turėti tokį kaip Jehovos požiūrį į teisingumą, privalome būti nuolankūs ir pasirengę atleisti. Tęsdami ano straipsnio mintį,  pakalbėsime, kaip mums tai padės, kai susiduriame su neteisybe bendruomenėje.

3, 4. Koks žmogus buvo Nabotas ir kodėl jis nesutiko parduoti savo vynuogyno Ahabui?

³ Nabotas buvo ištikimas Jehovos garbintojas. Tuo laiku dauguma izraelitų sekė blogu karaliaus Ahabo ir jo žmonos Jezabelės pavyzdžiu ir garbino netikrą dievą Baalą. Jehovos jie nebegerbė ir jo įstatymų nesilaikė. Nabotas iš jų tikrai išsiskyrė: ryšį su Jehova jis brangino netgi labiau nei savo gyvybę.

⁴ Perskaityk 1 Karalių 21:1–3. Kai Ahabas pasiūlė Nabotui parduoti savo vynuogyną arba iškeisti jį į geresnį, šis atsisakė. Kodėl? Nabotas pagarbiai paaiškino: „Viešpats draudžia man atiduoti tau protėvių paveldą.“ Vyras turėjo omenyje izraelitams duotą įstatymą, pagal kurį nebuvo leidžiama visam laikui parduoti savo giminės paveldo (Kun 25:23; Sk 36:7). Taigi akivaizdu, kad Nabotas stengėsi į viską žiūrėti kaip Jehova.

5. Ką padarė Jezabelė, kad gautų savo vyrui Naboto vynuogyną?

⁵ Deja, Nabotui nesutikus su karaliaus siūlymu, įvyko kai kas baisaus. Norėdama žūtbūt gauti savo vyrui tą vynuogyną, Jezabelė rado du melagius, kurie apkaltino Nabotą nebūtais dalykais. Nabotas ir jo sūnūs tada buvo nužudyti. Ką, matydamas tokią neteisybę, darys Jehova?

6, 7. Kaip Jehova parodė, kad myli teisingumą, ir kodėl tai turėjo paguosti Naboto šeimą ir draugus?

⁶ Jehova tuojau pat nusiuntė pas Ahabą pranašą Eliją. Šis perdavė Dievo žodžius, kad Ahabas yra žmogžudys ir vagis. Kokį nuosprendį Jehova karaliui paskelbė? Ahabas, jo žmona ir sūnūs sulauks tokio pat galo, kaip Nabotas ir jo sūnūs (1 Kar 21:17–25).

⁷ Nors Naboto šeima ir draugai labai liūdėjo dėl visų Ahabo piktadarysčių, juos tikriausiai guodė tai, kad tokią baisią neteisybę matė Jehova ir netruko imtis veiksmų. Vis dėlto jų nuolankumas ir pasitikėjimas Dievu greit buvo išbandytas, mat reikalas pasisuko netikėta linkme.

8. Kaip Ahabas sureagavo į Jehovos nuosprendį ir ką darė Jehova?

⁸ Išgirdęs griežtą Jehovos nuosprendį, Ahabas „persiplėšė drabužius ir apsivilko ašutine ant nuogo kūno. Jis pasninkavo, miegojo apsivilkęs ašutine ir vaikštinėjo prislėgtas.“ Sunku patikėti, bet Ahabas nusižemino prieš Jehovą! Kas buvo toliau? Dievas tarė Elijui: „Kadangi jis nusižemino prieš mane, neužtrauksiu nelaimės jo dienomis. Ant jo namų užtrauksiu nelaimę jo sūnaus dienomis“ (1 Kar 21:27, 28 [21:27–29, Brb]; 2 Kar 10:10, 11, 17). Dievas, gebantis ištirti žmogaus širdį, Ahabui parodė gailestingumą (Pat 17:3, Brb).

9. Nuo ko Naboto šeimą ir draugus turėjo saugoti nuolankumas?

⁹ Kaip į tokį Jehovos sprendimą žiūrėjo tie, kas žinojo apie siaubingą Ahabo nusikaltimą? Galimas dalykas, Naboto namiškiams ir draugams tai buvo tikras tikėjimo išbandymas. Jiems reikėjo nepristigti nuolankumo – savybės, kuri padėtų toliau ištikimai garbinti Jehovą ir  neabejoti, kad jis negali pasielgti neteisingai. (Perskaityk Pakartoto Įstatymo 32:3, 4.) Žala, kurią patyrė Nabotas, jo sūnūs ir šeima, bus visiškai atlyginta naujajame pasaulyje, kai Jehova prikels visus teisiuosius (Job 14:14, 15; Jn 5:28, 29). Nuolankus žmogus atsimena, kad „Dievas kiekvieną pašauks atsakyti už darbą, net slaptą – ir gerą, ir blogą“ (Mok 12:14). Skirdamas kam nors nuosprendį Jehova apsvarsto dalykus, kurių mes nė nežinome. Taigi nuolankumas mus saugos, kad nesuabejotume Jehovos veiksmų teisingumu ir neprarastume tikėjimo.

10, 11. a) Kokiomis aplinkybėmis mūsų pasitikėjimas Jehova gali būti išbandytas? b) Kaip tokiais atvejais padėtų nuolankumas?

¹⁰ Kaip reaguotum tu, jei vyresnieji priimtų sprendimą, kurio tu nesupranti ar su kuriuo nesutinki? Pavyzdžiui, ką darytum, jei tau artimas žmogus netektų kokių nors pareigų ar nebebūtų tinkamas eiti kokios tarnybos? Arba jeigu tavo sutuoktinis, vaikas ar geras draugas būtų atskirtas nuo bendruomenės ir šitoks sprendimas tau atrodytų neteisingas? Ką darytum, jeigu nusidėjusiam bendratikiui būtų parodytas gailestingumas, nors tavo manymu jis to nenusipelnė? Tokiais  atvejais mūsų pasitikėjimas Jehova ir jo organizacijai vadovaujančiais asmenimis gali būti išmėgintas. Kaip mums padėtų nuolankumas? Dvejopai.

¹¹ Pirma, nuolankumas skatins mus pripažinti, jog nežinome visų faktų. Kad ir kaip gerai būtume susipažinę su kokia nors situacija, negalime žinoti, kas yra kito žmogaus širdyje, tai žino tik Jehova (1 Sam 16:7). Turėdami omenyje šią nenuginčijamą tiesą, nuolankiai pripažinsime savo ribotumą ir prireikus pakoreguosime mąstymą. Antra, jei atrodo, kad bendruomenėje kas nors pasielgė neteisingai, nuolankumas padės būti klusniems ir kantriai laukti, kol Jehova viską ištaisys. Biblijoje sakoma: „Bus gera bijantiems Dievo, [...] bet nebus gera nedorėliui. Savo dienų jis nepailgins“ (Mok 8:12, 13). Mūsų nuolankus elgesys tiek mums patiems, tiek visiems kitiems bus tik į naudą. (Perskaityk 1 Petro 5:5.)

12. Apie ką dabar pakalbėsime ir kodėl?

¹² Dabar pakalbėkime apie vieną situaciją, kuri pirmajame amžiuje susiklostė Sirijos Antiochijoje. Buvo išbandytas ne tik tenykščių krikščionių nuolankumas, bet ir atlaidumas. Aptardami tą atvejį, turėsime progą pamąstyti, ar patys esame pasirengę atleisti, taip pat galėsime dar aiškiau suvokti, kad Jehova, rodydamas teisingumą, niekad nepamiršta ir atlaidumo.

13, 14. Kokių ypatingų užduočių buvo gavęs apaštalas Petras ir kaip jis parodė drąsą?

¹³ Apaštalas Petras buvo gerai žinomas krikščionių bendruomenės vyresnysis. Jis asmeniškai pažinojo Jėzų ir iš jo gavo ypatingų užduočių (Mt 16:19). Pavyzdžiui, 36 m. e. metais Petras buvo įgaliotas pranešti gerąją naujieną Kornelijui ir jo namiškiams. Šis atvejis išties neeilinis, nes Kornelijus buvo neapipjaustytas kitatautis. Šiam vyrui ir jo šeimynai gavus šventąją dvasią, Petras tarė: „Argi gali kas nors uždrausti krikštytis vandenyje tiems, kurie kaip ir mes gavo šventąją dvasią?“ (Apd 10:47)

¹⁴ O štai kas įvyko 49 m. e. metais. Apaštalai ir Jeruzalės vyresnieji susirinko nutarti, ar reikia kitataučiams, atsivertusiems į krikščionybę, apsipjaustyti. Tame susirinkime Petras drąsiai prabilo ir priminė broliams, kad prieš kurį laiką pats matė, kaip neapipjaustyti kitataučiai gavo šventosios dvasios dovaną. Petro liudijimas labai padėjo tuometei vadovaujančiajai tarybai minėtu klausimu apsispręsti (Apd 15:6–11, 13, 14, 28, 29). Ko gero, tiek žydų kilmės krikščionys, tiek krikščionys iš kitų tautų buvo dėkingi Petrui už tai, kad be baimės išdėstė faktus. Tokiu dvasingu ir brandžiu broliu tikriausiai nebuvo sunku pasitikėti (Hbr 13:7).

15. Kaip vienu metu Petras ėmė elgtis Sirijos Antiochijoje? (Žiūrėk iliustraciją straipsnio pradžioje.)

¹⁵ Netrukus po to susitikimo 49 metais, Petras apsilankė Sirijos Antiochijoje. Ten būdamas jis mielai bendravo su kitataučiais broliais. Jie, be abejonės, galėjo daug pasisemti iš Petro patirties ir sukaupto žinių bagažo. Bet tik įsivaizduokime, kaip jie nustebo ir, matyt, įsižeidė, kai Petras staiga ėmė jų šalintis. Negeru Petro pavyzdžiu pasekė ir kiti žydų kilmės bendratikiai, netgi Barnabas. Kodėl brandus krikščionių vyresnysis taip netinkamai elgėsi? Juk šitaip jis galėjo  suskaldyti visą bendruomenę. Dar svarbesnis klausimas: ko iš to atsitikimo pasimokome mes? Kas mums padėtų pernelyg neįsižeisti, jei kuris vyresnysis pasako ar padaro ką nors ne taip?

16. Kas ir kaip supeikė Petrą ir kokių kyla klausimų?

¹⁶ Perskaityk Galatams 2:11–14. Petras pasidavė žmonių baimei (Pat 29:25). Nors gerai žinojo, kaip į kitataučius žiūri Jehova, jis pabijojo iš Jeruzalės atvykusių apipjaustytų krikščionių žydų nuomonės. Apaštalas Paulius, irgi buvęs minėtame susitikime 49-aisiais ir girdėjęs, kaip Petras kitataučius užstoja, visų akivaizdoje supeikė jį dėl veidmainystės (Apd 15:12; Gal 2:13). Kaip į Petro elgesį sureaguos kitataučiai krikščionys, kurių apaštalas ėmė šalintis? Ar tai taps jiems suklupimo akmeniu? Ar dėl tokios klaidos Petras praras savo ypatingas pareigas?

17. Ką gera Petras galėjo nuveikti dėl Jehovos atlaidumo?

¹⁷ Akivaizdu, kad Petras nuolankiai priėmė Pauliaus pamokymą. Šventajame Rašte niekur nepasakyta, kad Petras būtų netekęs savo pareigų. Vėliau jis netgi buvo Dievo dvasios įkvėptas parašyti du laiškus, kurie tapo Biblijos dalimi. Įdomu, kad antrajame savo laiške Petras pavadino Paulių „mūsų mylimu broliu“ (2 Pt 3:15). Neteisingas Petro elgesys kitataučius jo bendratikius tikriausiai įskaudino, tačiau Jėzus, bendruomenės galva, ir toliau jį naudojo (Ef 1:22). Bendruomenės nariai turėjo progą sekti Jėzumi ir jo Tėvu – apaštalui atleisti. Reikia manyti, kad dėl netobulo žmogaus klaidos niekas krikščioniškame kelyje nesuklupo.

18. Kokiomis aplinkybėmis gali būti ypač sunku turėti tokį kaip Jehovos teisingumo suvokimą?

¹⁸ Kaip pirmame amžiuje, taip ir dabar krikščionių bendruomenėje nėra tobulų vyresniųjų. Biblijoje pasakyta: „Mes visi dažnai suklumpame“ (Jok 3:2). Šiuos žodžius mes gerai žinome ir, be abejo, su jais sutinkame. Vis dėlto, kai kieno nors netobulumas paliečia mus asmeniškai, gali būti labai nelengva. Ar tada mūsų teisingumo jausmas bus toks kaip Jehovos? Pavyzdžiui, kaip reaguotum, jei vyresnysis mesteltų kokią neapgalvotą repliką, bylojančią apie jo nusistatymą prieš tave ar kitą bendratikį? Ar įsižeistum tiek, kad sumažėtų tavo uolumas Dievo tarnyboje? Gal greit padarytum išvadą, kad tas brolis nebetinkamas tarnauti vyresniuoju? O gal kantriai lauktum, kol reikalą išspręs bendruomenės galva Jėzus, ir stengtumeisi į viską pažvelgti plačiau, pavyzdžiui, pamąstytum, kiek daug metų brolis ištikimai tarnauja Jehovai? Jeigu jis ir toliau eina vyresniojo pareigas ar net gauna papildomų teokratinių užduočių, ar džiaugtumeisi drauge su juo? Noriai atleisdamas parodysi, kad stengiesi ugdytis tokį kaip Jehovos teisingumo jausmą. (Perskaityk Mato 6:14, 15.)

19. Ką esame pasiryžę daryti, jei susidurtume su neteisybe?

¹⁹ Kadangi mylime teisingumą, labai laukiame meto, kai Jehova pašalins visą neteisybę ir atitaisys skriaudas, padarytas Šėtono ir jo valdomo pasaulio (Iz 65:17). O iki tol, jeigu su mumis kas nors pasielgs neteisingai, nuolankiai pripažinkime, kad nežinome visų faktų, ir noriai atleiskime. Šitaip parodysime, kad mūsų teisingumo jausmas toks kaip Jehovos.