Religijos kaltė?
Religijos kaltė?
DVASININKAS ir rašytojas Džonatanas Sviftas XVIII amžiaus pradžioje teigė: „Turime užtektinai religijų, kurios mus verčia vienas kito neapkęsti, bet trūksta tokių, kurios mokytų vienas kitą mylėti.“ Daugelio manymu, religija iš tikrųjų veikiau skaldo nei vienija. Bet su tuo sutinka ne visi.
Panagrinėkime kad ir išvadą, prie kurios priėjo Taikos studijų instituto prie Bradfordo universiteto (Jungtinė Karalystė) tyrinėtojų grupė. Didžiosios Britanijos radijo ir televizijos transliacijos korporacija (BBC) šiai grupei pavedė pateikti išsamų atsakymą, kokią įtaką žmonėms daro religija — moko taikos ar kursto karą.
Ataskaitoje tyrinėtojai konstatavo: „Apžvelgę įvairių sričių specialistų parengtas istorinių įvykių analizes, priėjome išvadą, kad per pastarąjį šimtmetį buvo kilę nedaug karų, kuriuos būtų galima vadinti grynai religiniais.“ Ši mokslininkų grupė aiškina, jog kai kuriuos karus, „žiniasklaidos ar kitų šaltinių apibūdintus kaip religinius arba kilusius dėl religinių skirtumų, iš tiesų sukurstė nacionalizmas, noras atsikovoti žemes ar apsiginti nuo užpuolimo“.
Tačiau nemažai žmonių su tokia nuomone nesutinka, teigdami, kad dvasininkija savo veiksmais ar tylėjimu toleravo arba aktyviai rėmė daugelį ginkluotų konfliktų. Tai liudija toliau pateiktos ištraukos:
● „Religija kone visur, regis, eina koja kojon su smurtu. [...] Per pastaruosius kelerius metus dėl religinės neapykantos smurto protrūkis įsiplieskė tarp konservatyviųjų krikščionių Jungtinėse Valstijose, tarp įniršusių musulmonų ir žydų Vidurio Rytuose, besivaidijančių hinduistų ir musulmonų Pietų Azijoje, vietinių religinių bendruomenių Afrikoje bei Indonezijoje. [...] Įsivėlusieji į šias kovas pasikliovė, kad jų religiniai vadai suteiks joms politinį atspalvį ir pateisins keršto ideologiją“ (Terror in the Mind of God—The Global Rise of Religious Violence).
● „Paradoksalu, bet šalyse, kur žmonės ypač religingi, dažnai atsiveria skaudžiausios socialinės piktžaizdės. [...] Nors religijos įtaka juntama kiekviename žingsnyje, tai nepažaboja didžiulio nusikalstamumo. [...] Faktai, regis, kalba patys už save: jeigu ieškote kur saugiai, padoriai, tvarkingai ir civilizuotai įsikurti — venkite vietovių, kur dominuoja religija“ (Holy Hatred).
● „Baptistai kur kas labiau pagarsėję kaip kovotojai nei kaip taikdariai. [...] Kai XIX
amžiuje [Amerikoje] nesutarimai dėl vergovės panaikinimo ir kiti dalykai privedė prie religinių denominacijų, o vėliau ir šalies skilimo, baptistai tiek šiaurėje, tiek pietuose palaikė karą kaip teisingą kryžiaus žygį, ir abeji manė, kad Dievas yra būtent jų pusėje. Baptistai taip pat pritarė tautos karui su Anglija (1812 m.), Meksika (1845 m.) ir Ispanija (1898 m.). Pastaruosius du karus teisino „daugiausia tuo, kad taip engiamoms tautoms nešė religijos laisvę ir atvėrė duris misionieriškai veiklai“. Iš tikrųjų kariauti jie netroško, bet karui prasidėjus jį rėmė ir jame dalyvavo“ (Review and Expositor—A Baptist Theological Journal).● „Istorikai konstatuoja, jog kone visais laikais įvairiausių pasaulio tautų ir kultūrų žmones kautis skatino religiniai motyvai, dažniausiai būdingi abiem kariaujančioms pusėms. Senovinis šūkis „dievai mūsų pusėje“ buvo vienas pirmųjų ir stipriausių impulsų stoti į mūšį“ (The Age of Wars of Religion, 1000-1650—An Encyclopedia of Global Warfare and Civilization).
● „Religiniams lyderiams [...] reikia kritiškiau vertinti savo pačių nesugebėjimą būti geresniais vadovais ir susimąstyti, ar savo poelgiais išties liudija tikrąsias tikėjimo vertybes. [...] Taip, visos religijos siekia taikos, tačiau abejotina, ar bent viena jų tokį siekį kada nors yra įgyvendinusi“ (Violence in God’s Name—Religion in an Age of Conflict).
Kaip rodo istorija, visų pagrindinių krikščioniškojo pasaulio religijų (katalikų, stačiatikių, protestantų) dvasininkai rūpinasi, kad niekada netrūktų kunigų ir kapelionų, kurie pakeltų kareiviams dvasią ir melstųsi už tos pusės, kurią palaiko, žuvusius bei žūstančius. Tuo jie pateisina kraujo praliejimą ir laimina visas karines pajėgas.
Vis dėlto kai kas vis tiek pasakytų, kad dėl karų kaltinti religijos negalima. Tačiau lieka klausimas: ar religijai pavyko žmoniją bent kiek suvienyti?
[Rėmelis 5 puslapyje]
„Medison Avenju (Madison Avenue) baptistų bažnyčios pastorius dr. Čarlzas O. Itonas (Charles A. Eaton) vakar iš sakyklos paskelbė, jog bažnyčiai priklausantys parapijos namai bus paversti savanorių verbavimo centru į sausumos kariuomenę arba karo laivyną.
Jis buvo vienas iš daugiau nei dešimties miesto dvasininkų, kurie, sakydami pamokslą per įprastines sekmadienio pamaldas, ragindavo vyrus bei moteris pirmai progai pasitaikius pasisiūlyti į karo tarnybą ir taip įrodyti savo ištikimybę tautai bei demokratijai. Vėliavos puošė daugelį bažnyčių“ (The New York Times, 1917 m. balandžio 16 d.).