Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Neviltį pakeitė džiaugsmas

Neviltį pakeitė džiaugsmas

Neviltį pakeitė džiaugsmas

PAPASAKOJO VISENTĖ GONSALESAS

Kaimynai, išgirdę, jog paleidau į save keturis šūvius, bet likau gyvas, praminė mane Supermenu. Tačiau iš tiesų jokių antžmogiškų galių neturiu. Tuoj paaiškinsiu, kodėl pakėliau ranką prieš save.

GIMIAU 1951-aisiais Gvajakilyje (Ekvadoras). Tėvai mums, devyniems vaikams, prieglobstį rado pajūry — vietovėje, vadinamoje Las Invasiones (okupuota teritorija). Tas žemes vargingos šeimos užėmė neteisėtai; iš bambukų susirentė namus, stogą uždengė gofruota skarda. Kadangi aplink telkšojo dumblynė ir vešėjo mangrovių sąžalynai, trobelės stovėjo ant medinių polių. Elektros neturėjome, valgį virdavomės ant kūrenamos medžio anglimis viryklės. Švaraus vandens tekdavo pėdinti gerą puskilometrį į vieną galą.

Kad padėtų tėvams išlaikyti šeimą, vyresnis brolis ir sesuo anksti pradėjo dirbti. Sulaukęs šešiolikos mečiau mokyklą ir įsidarbinau gamykloje kurjeriu. Ėmiau girtuokliauti su draugais, palaidai gyventi. Prabudus sąžinei, nueidavau į bažnyčią. „Sūnau, atlikai gerą išpažintį“, — kaskart tardavo kunigas ir išleisdavo nė kiek rimčiau nepasikalbėjęs. Todėl ir toliau dariau tą patį. Galų gale eiti išpažinties pasirodė beprasmiška ir bažnyčioje lankytis lioviausi. Maždaug tuo pat metu pradėjau pastebėti, kokia baisi aplink socialinė nelygybė. Tiek daug vargšų ir jie vos galą su galu suduria, o turtuoliai, kurių mažuma, maudosi prabangoje. Gyvenimas man atrodė beprasmis. Nemačiau jokios ateities nei tikslo.

Sykį pastebėjau, kad keturios iš mano seserų skaito Jehovos liudytojų leidinius. Susidomėjau. Ypač dėmesį patraukė knyga, kuri vadinosi Tiesa, vedanti į amžiną gyvenimą. Joje labai logiškai išaiškintos įvairios Biblijos temos. „Štai tiesa!“ — prisimenu, pagalvojau. Tačiau viena — tiesą žinoti, o pagal ją gyventi — visai kas kita. Tuo įsitikinau per kitus penkiolika metų.

Būdamas dvidešimt dvejų, radau darbą banke. Sykį bendradarbis parodė, kaip slapta „pasiskolinti“ iš sąskaitų pinigų ir paskui grąžinti „paskolą“. Taip vis „skolinausi“, kol galiausiai paėmiau tiek, jog nebeįstengiau to užglaistyti. Puoliau į neviltį, nes supratau, jog niekada nepajėgsiu tos sumos atiduoti. Nusprendžiau prisipažinti ir pats save nubausti — nusižudyti.

Parašęs bankui laišką, nusipirkau mažakalibrį pistoletą, paplūdimyje susiradau atokią vietą ir paleidau porą šūvių sau į galvą, du į krūtinę. Nors ir sunkiai sužeistas, nenumiriau. Rado dviratininkas ir pasirūpino, kad skubiai patekčiau į ligoninę. Pasveikusį mane nuteisė už vagystę. Išėjęs iš kalėjimo graužiausi ir degiau iš gėdos, kad esu teistas. O kaimynai praminė Supermenu, nes manęs nenumarino netgi keturios kulkos.

Bandau keistis

Netrukus sutikau Polą Sančesą, misionierių Jehovos liudytoją. Pirmiausia į akis krito jo plati šypsena. Polas buvo toks laimingas ir tryško optimizmu, kad jam pasiūlius sutikau kartu tyrinėti Bibliją. „Galbūt taip rasiu džiaugsmą ir prasmę gyvenime“, — mąsčiau.

Polo padedamas sužinojau, ką iš pat pradžių Dievas buvo numatęs žmonijai ir kad jį mylintys bei jam paklūstantys ateityje gyvens žemės rojuje (Psalmyno 37:29). Be to, supratau: ne tokį pasaulį — pilną neteisybės ir skurdo — Dievas sukūrė. Šitoks jis tapo po pirmųjų tėvų maišto prieš Dievą (Pakartoto Įstatymo 32:4, 5). Šios tiesos man atrodė lyg kelrodė šviesa. Tačiau greit įsitikinau, jog pasikeisti kur kas sunkiau, nei tyrinėti Bibliją.

Pradėjau dirbti viename biure, kur man buvo patikėta tvarkyti firmos lėšas. Ir vėl neatsispyriau pagundai. Kai nuslėpti vagystės nebesugebėjau, sprukau į kitą Ekvadoro miestą ir ten praleidau apie metus. Mėginau išvykti iš šalies, bet nepasisekė, todėl grįžau namo.

Polas vėl mane susirado, ir studijas atnaujinome. Šįkart tvirtai nusprendžiau laikytis Biblijos principų ir tarnauti Jehovai. Todėl pasipasakojau Polui, ką padariau. Jis tiesiog atvertė Efeziečiams 4:28, kur rašoma: „Kas vogdavo, tegu nebevagia, bet imasi triūso.“ Supratau, jog privalau prisipažinti ir atsakyti už vagystę.

Sukau galvą, kaip pasielgti. Tuo pat metu ėmiausi verslo — pradėjau tapyti. Kartą į studiją užėjo vyriškis ir, rodos, susidomėjo vienu paveikslu. Tačiau paaiškėjo, kad jis detektyvas ir turi orderį mane suimti. Tad vėl stojau prieš teismą ir sėdau į kalėjimą. Polas mane aplankė ir aš pažadėjau: „Tu nenusivilsi, kad taip stengeisi padėti man suprasti Bibliją.“ Kol kalėjau, studijavome toliau.

Įrodau, kad tikiu nuoširdžiai

Išėjęs iš kalėjimo, dar kartą pasiryžau tarnauti Jehovai visa širdimi ir per kitus porą metų įrodžiau, kad tikrai to noriu. 1988-aisiais buvau pakrikštytas ir tapau Jehovos liudytoju. Iššvaisčiau pernelyg daug laiko, tad nutariau negaišti ir iškart ėmiausi reguliariojo pionieriaus tarnybos. Ypač stengiausi pasiekti jaunimo gaujų narius.

Keletas tokių jaunų nusikaltėlių dažnai išpaišydavo mūsų Karalystės salės sienas. Neblogai juos pažinojau, tad nuėjau į jų namus ir paaiškinau, kam pastatyta Karalystės salė, bei mandagiai paprašiau gerbti mūsų nuosavybę. Daugiau piešinių ir užrašų nebeišvydome.

Vėliau, remontuojant salę ir skutant senus dažus, jaunas liudytojas, vardu Fernandas, rado užrašą La Rana (ispaniškai „Varlius“). „Tai aš!“ — apstulbo. Kai dar priklausė gaujai, Fernandas ant sienos išpiešė savo pravardę. O dabar ją grandė!

Kada pirmą kartą sutikau Fernandą, jis buvo apsvaigęs nuo narkotikų. Motina jį buvo išsiuntusi net į du reabilitacijos centrus, bet viskas veltui. Galiausiai nuleido rankas ir persikėlė kitur palikdama sūnų. Kad prasimanytų pinigų narkotikams, Fernandas išpardavė viską, kas įmanoma, — net duris, langus ir stogą. Pamačiau jį gatvėje, priėjęs pasiūliau atsigaivinti gėrimu ir paklausiau, gal norėtų pasigilinti į Bibliją. Vaikinas sutiko ir, mano džiaugsmui, tiesą priėmė. Jis išėjo iš gaujos, nebevartojo narkotikų, pradėjo lankyti krikščionių sueigas ir vėliau buvo pakrikštytas.

Kai skelbdavau su Fernandu po namus, žmonės neretai mus atpažindavo ir šaukdavo „O, Varlius!“ arba „Supermenas!“ Paskui klausdavo, ką čia darome. Jie stebėjosi, kad buvęs gaujos narys ir buvęs vagis ateina pas juos su Biblija rankoje.

Sykį liudijau vienam vyrui, o Fernandas tuo metu kalbėjosi su jo kaimynu. Vyras bedė pirštu į vaikiną ir sušnibždėjo: „Matai vyruką ana ten? Kartą jis įrėmė vamzdį man į galvą.“ Patikinau, jog Fernandas dabar gyvena kitaip — vadovaujasi Biblijos principais. O kai tas baigė kalbėtis su kaimynu, pasikviečiau ir pristačiau. „Jaunuoli, — pasakė šeimininkas, — noriu pagirti, kad šitaip pasikeitei.“

Panašių pastabų sulaukėme ne kartą. Tai buvo puikios progos liudyti, net pradėjome kelias studijas. Taip, mudviem su Fernandu garbė, kad žmonės žino mus esant Jehovos liudytojus.

Svarbus įvykis

2001-aisiais, kai man sukako penkiasdešimt, nustebau ir kartu nudžiugau gavęs pakvietimą į tarnybos tobulinimo mokyklą, surengtą Peru. Ten tinkami broliai aštuonias savaites mokėsi įvairių dalykų, praversiančių jų tarnyboje.

Visa programa buvo nuostabi. Tačiau sunkiausia, kad reikėjo sakyti kalbas, — tai mane gąsdino. Daugelis jaunesnių mokyklos dalyvių buvo puikūs oratoriai ir atrodė kupini pasitikėjimo. Tačiau atėjus mano eilei vėl pajutau nepilnavertiškumą kaip vaikystėje. Keliai drebėjo, nuo prakaito šlapios rankos virpėjo, balsas strigo gerklėje. Tačiau Jehova per savo šventąją dvasią bei mylinčius brolius mane sustiprino. O vienas dėstytojas parodė išskirtinį dėmesį ir po užsiėmimo padėjo ruoštis kalboms. Bet, svarbiausia, išmokė pasitikėti Jehova. Tad kurso pabaigoje man iš tiesų pradėjo patikti kalbėti viešai.

Pasitikėjimas savimi dar kartą išbandytas buvo per Jehovos liudytojų kongresą Gvajakilyje. Klausantis 25000 susirinkusiųjų turėjau papasakoti, kaip pažinau tiesą. Vien nuo minties, jog galiu padrąsinti tokią minią žmonių, taip susijaudinau, kad net ėmė drebėti balsas. Vėliau prie manęs priėjo vienas iš kongreso delegatų ir pasakė: „Broli Gonsalesai, jums kalbant visi braukė ašaras.“ Labiausiai troškau, kad mano istorija padrąsintų tuos, kurie stengiasi pakeisti savo gyvenimą.

Dabar tarnauju vyresniuoju bei reguliariuoju pionieriumi ir džiaugiuosi, kad galėjau padėti šešiolikai žmonių sužinoti Biblijos tiesą. Kaip smagu, kad tėvai bei keturios seserys irgi pasiaukojo Jehovai! Mama mirė 2001 metais ištikima Dievui. Koks dėkingas esu Jehovai, kad leido jį pažinti! Manau, geriausiai atsidėkosiu ragindamas kitus su juo suartėti (Jokūbo 4:8).

[Iliustracija 12 puslapyje]

Fernandas — buvęs gaujos narys, kuriam padėjau

[Iliustracija 12 puslapyje]

Polas Sančesas — misionierius, studijavęs su manimi Bibliją

[Iliustracija 13 puslapyje]

Visentė Gonsalesas šiandien