„Žodžiais sunku apsakyti džiaugsmą, patiriamą tarnaujant ten, kur didesnis poreikis!“ Taip mano Džošua, gyvenantis Jungtinėse Valstijose, tačiau kurį laiką tarnavęs Gajanoje. Panašų džiaugsmą patiria daugelis kitų Jehovos liudytojų, tarnaujančių šioje vaisingoje teritorijoje Pietų Amerikoje. a Ko galime pasimokyti iš tų uolių skelbėjų? Ir kaip tai galėtų padėti tau pasiruošti tarnauti užsienio šalyje, jeigu to nori?

 Prieš persikeldamas į Gajaną Linelas buvo išvykęs skelbti gerosios naujienos savo šalyje, Jungtinėse Valstijose, į teritoriją, kur evangelizuotojai lankosi retai. Jis pasakoja: „Mūsų 20-ies skelbėjų grupė tarnavo kaimo vietovėse Vest Virdžinijoje. Tos dvi tarnybos ir bendravimo su broliais bei sesėmis savaitės pakeitė mano gyvenimą. Pasiryžau kuo daugiau tarnauti Jehovai.“

 Sutuoktiniai Gartas ir Erika ėmė rimtai svarstyti apie galimybę išvykti tarnauti į užsienį ir pasirinko Gajaną. Kodėl būtent šią šalį? Erika paaiškina: „Mudu su vyru pažinojome ten persikėlusią sutuoktinių porą. Jų entuziazmas ir džiaugsmas paskatino mus pasekti jų pavyzdžiu.“ Erika su Gartu trejus metus, praleistus Gajanoje, vadina „nuostabiu paskyrimu“. Gartas sako: „Mes „paragavome“ tarnybos užsienyje ir patyrėme, jog tai labai gera.“ Paskui jiedu mokėsi Gileado mokykloje ir dabar tarnauja Bolivijoje.

 Biblija mus skatina gyventi paprastai (Hebrajams 13:5). Taip pat esame raginami gerai viską apsvarstyti ir tik tada priimti svarbius sprendimus (Luko 14:26–33). O persikelti į kitą šalį – išties svarbus sprendimas! Gartas prisimena: „Prieš išvykdami į Gajaną mudu su Erika turėjome supaprastinti savo gyvenimą. Pardavėme verslą, namą ir visus nereikalingus daiktus. Tai užtruko kelerius metus. Tuo tarpu puoselėjome troškimą tarnauti Gajanoje ir kasmet ten nuvykdavome.“

 Kitas klausimas, kurį reikia apgalvoti, – pragyvenimas. Kai kuriose šalyse užsieniečiams įstatymai leidžia dirbti, ir ta galimybe nemažai mūsų bendratikių pasinaudoja. Kiti ir toliau nuotoliniu būdu dirba tą patį darbą. O kai kas reguliariai grįžta padirbėti į savo šalį. Sutuoktiniai Polas ir Šined kartą metuose parvykdavo į Airiją užsidirbti lėšų. Taip jie galėjo džiugiai tarnauti Gajanoje 18 metų, įskaitant septynerius metus po dukters gimimo.

 Psalmyno 37:5 sakoma: „Jehovai savo kelią patikėk, juo pasikliauk ir jis padės tau.“ Kristoferis ir Lorisa iš Jungtinių Valstijų dažnai maldose minėdavo savo tikslą tarnauti užsienio šalyje. Be to, per šeimos dvasinio ugdymo vakarus aptardavo įvairias persikėlimo detales, visus už ir prieš. Kadangi norėjo išvykti, kur nereikėtų mokytis kitos kalbos, pasirinko Gajaną, nes ten oficiali kalba yra anglų.

 Jie taip pat pritaikė principą, užrašytą Patarlių 15:22: „Be pasitarimo sumanymai žlunga, o kur daug patarėjų, ten ateina sėkmė.“ Pora parašė laišką Jehovos liudytojų filialui, prižiūrinčiam evangelizacijos veiklą Gajanoje. b Jie smulkiai paaiškino savo aplinkybes, be to, pasiteiravo apie sveikatos priežiūrą toje šalyje, klimatą ir papročius. Filialas atsakė į visus klausimus ir padėjo susisiekti su būsimos bendruomenės vyresniųjų taryba.

 Jau minėtas Linelas dabar tarnauja keliaujančiuoju prižiūrėtoju Gajanoje. Ruošdamasis persikelti į tą šalį jis taip pat pritaikė principą iš Patarlių 15:22. Linelas sako: „Ne tik taupiau pinigus kelionei, bet ir kalbėjausi su tais, kas yra tarnavę užsienyje. Tariausi su namiškiais, savo bendruomenės vyresniaisiais ir rajono prižiūrėtoju. Skaičiau viską, ką rasdavau mūsų leidiniuose apie tarnybą ten, kur trūksta skelbėjų.“

 Daugelis norinčiųjų tarnauti užsienyje pasielgia išmintingai iš pradžių nuvykdami ten apsižvalgyti. Sutuoktiniai Džozefas ir Kristina pasakoja: „Kai pirmą kartą lankėmės Gajanoje, išbuvome tris mėnesius. Tiek laiko pakako susidaryti bendrą vaizdą. Tada grįžome namo, susitvarkėme reikalus ir persikėlėme.“

 Norint sėkmingai tarnauti užsienyje ten, kur didesnis poreikis, reikia turėti pasiaukojamą dvasią ir būti nusiteikus prisitaikyti prie vietinių gyvenimo sąlygų bei papročių. Pavyzdžiui, persikėlusieji iš šaltesnių regionų į atogrąžas netrukus pastebi, kad jų namuose pilna visokių vabzdžių. Džošua, minėtas straipsnio pradžioje, sako: „Nebuvau pratęs gyventi su tokia gausybe vabalų. Gajanoje jie, regis, daug didesni! Tačiau po truputį pripratau. Be to, pastebėjau, kad vabzdžių namuose gerokai sumažėja, jeigu stengiesi palaikyti švarą: nedelsi išplauti indų, išneši šiukšles, reguliariai valai namus.“

 Svečioje šalyje taip pat tenka priprasti prie kitokio maisto, išmokti gaminti vietinius patiekalus. Džošua prisimena: „Mudu su kambario draugu paprašydavome brolių ir sesių padėti mums ką nors pasigaminti iš vietinių produktų. Išmokę paruošti kokį naują patiekalą pasikviesdavome bendratikių drauge pavalgyti. Tai puikus būdas geriau susipažinti ir susidraugauti.“

 Apie vietinius papročius Polas ir Katlina sako: „Turėjome sužinoti, koks elgesys laikomas mandagiu ir kokia apranga tinkama atogrąžų krašte – mums tai buvo nauja patirtis. Taigi reikėjo nuolankumo ir noro keistis, bet kartu žiūrėti, kad nepažeistume Biblijos principų. Stengdamiesi prisitaikyti prie vietinės kultūros suartėjome su bendruomene, be to, į tokias mūsų pastangas teigiamai reaguodavo tarnyboje sutikti žmonės.“

 Džozefas ir Kristina išreiškė daugelio mintis: „Džiaugsmas nusveria visus sunkumus ir nepatogumus. Išėję iš komforto zonos galėjome permąstyti savo prioritetus. Dalykai, kuriuos anksčiau laikėme svarbiais, nebeatrodė reikšmingi. Kiekvienas malonus atsitikimas tarnyboje suteikdavo ryžto dėl Jehovos daryti viską, ką galime. Tapome tikrai laimingi ir patenkinti.“

 Jau minėta Erika sako: „Tarnaudami ten, kur didelis skelbėjų poreikis, mudu su vyru geriau supratome, ką reiškia pasitikėti Jehova. Jo gelbstinčią ranką jautėme taip, kaip niekada anksčiau. Ši bendra patirtis mus dar labiau suartino kaip sutuoktinius.“